1990 m. turėjome tapti laisvi ir nepriklausomi. Iš ties mums leido tokiais ir tapti: nuo mūsų praktiškai niekas nepriklauso. Darbo rinkos ir sienų kontrolės laisvė leido išvykti ir migruoti daugiau kaip 660.000 tautiečių, retkarčiais vis tik laisvai sugrįžtančių į Lietuvą. Kiekvienas jų ne tik išsivežė valstybės investicijas į juos, kaip į asmenis (apmokant vidurinėje, profesinėje ar aukštojoje mokykloje.) Vis tik per metus į Lietuvą susigrąžinti pavyksta vidutiniškai po 1.000 Eur nuo kiekvieno išvykusio, kas sudaro maždaug tik 450-680 mln. Eur.
Žavu, kad geresnio gyvenimo siekė kiekviena valdžia, bet jai… vis nesisekė… nes vis „kas nors“ trukdė.
Pradžioje buvo kalti „TIE SOVIETINIAI“ reikalai, nuo 1990 m. iki 1993 m. „primestos sovietinės ekonominės sistemos trūkumai“. 2004 m. kaltas taip pat buvo rastas: „nekilnojamojo turto BURBULAS“, o „jam sprogus šalies biudžete nebuvo sukaupta jokių rezervų“. VAdinasi, kalti buvo ir „REZERVAI”. Bet va 2007-2008 m. kalti jau buvo „SUNKUMAI“, t.y. „sunkumai, su kuriais susidūrė Lietuva“ nes „surinkti mokesčiai nuolat neatitiko prisiimtų įsipareigojimų švietimo, sveikatos apsaugos ir kitose srityse“.
Anot vieno SEB banko ekonomisto, 2012 m. kaltas buvo (Lietuvos !) „PREKĖS ŽENKLAS“, nes (tuo metu) „dėl šios problemos tenka nemenką sukurtos pridėtinės vertės dalį atiduoti užsienio partneriams“ – pabrėžė SEB ekonomistas. Tiesa, ties šiuo laikotarpiu „KALTŲJŲ“ paieška baigėsi iki 2022 m., kai dėl visko, kas vyksta Lietuvoje sprendžiant politinei valdymo kariomenei „kalta” buvo „PANDEMIJA”….
Nuo 1996 m. kaip karuselė sukosi „kaltųjų paieškos” ir „neįgalosios vyriausybės” „scenarijų PASIKARTOJIMAS“: „Politinės partijos, artėjant (x) rinkimams į Lietuvos Respublikos Seimą, didindamos perrinkimo tikimybę, kad palenkti rinkėjus į savo pusę, vėl skolinasi pinigų PENSIJOMS, SOCIALINĖMS IŠMOKOMS, BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ TARNAUTOJŲ ATLYGINIMAMS DIDINTI <…> Todėl tenka mažinti biudžeto išlaidas ir didinti mokesčius, kad susidariusi situacija, kai finansų rinkos nenori skolinti arba skolina už labai didelę kainą, valstybė taptų nemoki.“ Būtent tokią pasikartojančią formulę pateikia R.Kuodis. Lygiagrečiai suveikia ir kita formulė, kurią vepena kiekvienas naujas finansų ministras, naudodamasis Lietuvos BANKININKŲ SIŪLYMU: „gerinant biudžeto būklę galima mažinti finansavimą iš biudžeto, tam tikras finansuojamas sritis (pvz., sveikatos apsaugą, aukštąjį mokslą ir kt.) PRIVATIZUOJANT arba didinant mokesčių surinkimą“, – būtent ją žurnale „Pinigų studijos“ pateikia R. Kuodis.
Kur visa tai girdėta? Kaskart… Kaskart naujai – naujų finansų ministrų ataskaitose tautai.
Nuo 1990 m. sugebėjome išnaikinti mus maitinusią pramonę, žemdirbystę, miškininkystę ir amatininkystę. Į užsienio fabrikus ir Europos braškių plantacijas išsiuntėme Panevėžio miesto dydžio gyventojų skaičių. Kartu lygiagrečiai privatizavom valstybinį turtą, sugebėjome sunaikinti ir elektros bei šildymo nepriklausomumą taip ir tiek – laisva rinka – kad šiandien, 2023 m., kainos vienam Lietuvos gyventojui – didžiausios „nepriklausomybės“ gyvavimo laikotarpiu.
Tuo metu kai Japonijos elektrifikacija 2011 m. patyrusi atominės elektrinės sprogimą nepasitraukė nuo atomo suvaldymo ir jo įdarbinimo strategijos, Lietuvos žalieji taip garsiai skandavo „Mes už saulę, mes už vėją, mes prieš atominę fėją!“, – kad aidas atėjo iki 2023 m., kuomet Lietuvos vyriausybė priėmė sprendimą pasišildyti gyvenamuosius būstus mazutu!
Beje, dar Skvernelio valdymo laikotarpiu stumiamas vėjo jėgainių projektas jūroje neįskaičiavo žalos gamtovaizdžiui, paukščiams ir diskomforto tų vietovių gyventojams. O va žalieji ir toliau sako „Mes už saulę, mes už vėją“. Tik va saulės energija irgi turi trūkumų: „santykinai mažas efektyvumas, pradinės išlaidos yra didelės, energija nėra pastovi dėl netolygaus gaunamų spindulių kiekio, skydų eksploatacinės savybės neatlaiko ilgos šilumos, drėgmės ir ilgų rūkų, o gaminant saulės baterijas išmetamas didelis kiekis šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir toksiškų atliekų.“
2022 m. pradžioje „siekdama visiškos energetinės nepriklausomybės nuo rusiškų dujų, reaguodama į Rusijos energetinį šantažą Europoje bei sukeltą karą Ukrainoje, Lietuva visiškai atsisakė rusiškų dujų: Lietuvos dujų perdavimo sistema <…> veikia be rusiškų dujų importo.<…> Dujos tranzitu per Lietuvą IR TOLIAU TRANSPORTUOJAMOS Karaliaučiaus poreikiams, tačiau kitokiu nei buvo įprasta techniniu režimu, užtikrinant tik tranzitui reikalingo dujų kiekio perdavimą.“ – rašoma Lietuvos vyriausybės puslapyje.
„Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą dujų importas iš Rusijos į ES labai sumažėjo. Šį trūkumą daugiausia kompensavo smarkiai padidėjęs suskystintų gamtinių dujų (SGD) importas, ypač iš JAV. <..> Nuo 2022 m. sausio mėn. iki lapkričio mėn. importas (dujotiekiu tiekiamų dujų ir SGD) iš Rusijos sudarė mažiau nei ketvirtadalį ES dujų importo. Kitas ketvirtadalis importuotas iš Norvegijos, 11,6 % – iš Alžyro. SGD importas (neįskaitant Rusijos, daugiausia iš JAV, Kataro ir Nigerijos) sudarė 25,7 %.“ – rašoma Europos vadovų tarybos pranešime.
„Tačiau naujienų agentūra „Reuters“ pranešė, kad Rusijos suskystintų naftos dujų eksportas į Lietuvą pašoko 8,5 karto – iki 72 tūkstančių tonų ir sudarė pusę visų Lietuvos naudojamų šios rūšies dujų.“ Bet kaip tvirtina Energetikos ministerija „valstybės energetikos infrastruktūroje nėra naudojama rusiškų gamtinių dujų, elektros ir naftos importui.“
Tai kas ir ką perka? Ką teisim? Tiesa, yra gamtinės dujos ir naftos dujos. Tai va, net 15.000 namų ūkių šildosi naftos dujomis. Ir vis dar auginamas kiaules jomis svilina. Maisto pasigamina. Kol ieškome tėvynės išdavikų ir „prorusiškų elementų“ drįstančių pirkti pigesnę energiją „energetikos ministras D.Kreivys prisipažino, kad yra raginamas su amerikiečiais sudaryti 20 metų sutartį dėl suskystintų gamtinių dujų pirkimo dabartinėmis kainomis, kurios yra aukštos“, „vis dar turime pirkti buvusio „Statoil“ – norvegų koncerno „Equinor“ – 330 mln. kubinių metrų iki 2024 m. pabaigos, 30 proc. didesne nei rinkos kaina.“
Tai va, kol kas esam nei laisvi nei nepriklausomi. Gal kiek kvaili? Ar tik kvailinami? Tarsi Baltaragio malūno veikėjai. VISA TAUTA – kaip ta JURGA – vis tebelaukia savo GELBĖTOJO – sužadėtinio Jurgio Girdvainio – vis bėgančio paskui savo pasibaidžiusius ir prapuolusius obuolmušius, tuoj po to, kai malūnininkas Baltrus Baltaragis davatką Uršulę pabandė vietoj dukros supiršti su velniu Pinčiuku, su kuriuo pats sudarė sandėrį – pažadėjęs už parvestą jam žmoną Marcelę atiduoti tai, kas mylimiausia – nenumanęs, kad tai ir bus dukra Jurga…
Kas šiandien suks Baltaragio malūno sparnus? Gaminsime ir pirksime energiją centralizuotai ar „tausodami visuomenės įsitikinimų politinę sveikatą“? Kažką pirksime ar kažką gaminsime ir kažką naudosime taupydami žemės ir gelmių resursus? O gal lokaliai? Kur mūsų tiriamieji institutai, laboratorijos, profesoriai? Kur mūsų išradėjai ir kūrėjai? Kaip ilgai apsimesime kad neatpažįstame Pinčiuko? Kiek ilgai apsimesime – kad nežinome kur nuveda ilgalaikių sutarčių pasirašymas?! Tauta turi teisę spręsti!
Kiti šaltiniai:
Migracija – https://osp.stat.gov.lt/gyventoju-migracija
Energijos rūšys, privalumai, trūkumai – https://www.sciencedirect.com/topics/engineering/energy-generation-technology
Vėjo energijos trūkumai – https://sites.google.com/site/vejoenergijaa/time-tracker
Saulės energijos trūkumai – https://www.renovablesverdes.com/lt/ventajas-de-la-energia-solar/ ; https://www.sciencedirect.com/topics/engineering/solar-energy-system
Japonijos energetikos strategija – http://www.technologijos.lt/n/technologijos/energija_ir_energetika/zyme/Japonijos-energetikos-strategija?tid=8825
Vystytojai ir elektros energijos tiekėjai – https://lvea.lt/struktura/energijos-gamintojai/
