Nepriklausomybės pradžia. 1989 m. vasaris. Didelis subruzdimas tarp Vilniaus ir Kauno: steigiasi Sąjūdžio grupės ir komitetai, derinami Sąjūdžio tikslai, rengiama Sąjūdžio Konstitucija, rašomas kreipimasis į atvykstančią Europos Parlamento delegaciją, rengiamasi Sąjūdžio Seimo sesijai Kaune. Menininkų namuose (dabartinė Prezidentūra) susitinka Algimantas Norvilas, Rolandas Paulauskas, Audrius Butkevičius, Vytautas Česlovas Stankevičius, Vytautas Landsbergis – vyksta paskutiniai Sąjūdžio Seimo nario priesaikos derinimai. Tekste žodžiai „Tegyvuoja laisva, nepriklausoma Lietuvos valstybė“. V.Lansbergis išbraukia žodžius „nepriklausoma Lietuvos valstybė“ ir įrašo „laisvėjanti Lietuva“. A.Butkevičius sako: „profesoriau, laisvėjantys gali būti tik viduriai.“ Profesorius nesutinka. „Nepaisėme profesoriaus pataisų, pasiėmėme savo tekstą ir skaitėme – „laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė“ – prisimena A.Butkevičius, rašoma Istorijos ir kultūros žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ (1(31)2020).
2023 metai. Neįtikėtina, bet tenka pripažinti, kad sovietinis profesorius savo tikslus pasiekė – Lietuva tapo tikrai „laisvėjanti“.
Kodėl „sovietinis“, paklausite? Nauji Seimo įstatymų patvarkymai įpareigoja taip vadinti. 2023 metų gegužės 1 d. įsigalėjo „Desovietizacijos įstatymas“. Jis nustato totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimą. Bet va pasak Signataro Zigmo Vaišvilo toks įstatymo įteisinimas įpareigoja viską, kas įgyta ir tapo žinoma „tarybiniais laikais“ vertinti kaip netinkamos ideologijos propagavimą, tame tarpe ir Sąjūdžio iniciatyva paskelbtą „Kovo 11-osios aktą“ nes jį pripažino Aukščiausiosios tarybos deputatai. Taigi, šių dienų realybės teisine logika remiantis, kaip numatyta naujame įstatyme, ir moksliniai laipsniai, pripažinti „gūdžiais sovietiniais laikais“ turėtų būti draustini, o jų vardo nešiotojus turėtumėm vadinti „sovietinių reliktų nešiotojais“. Ar ne taip?
Taigi, sovietinis profesorius buvo teisus. Visų pirma Lietuva labai greitai išlaisvėjo nuo apgyvendinto tankumo ir gyventojų skaičiaus. Šalis, kurioje laisvai, alkūnėm nesitrinant, gali gyventi 15 milijonų, nors turi apie 3 milijonus gyventojų, kaip rodo darbo rinkos ir sienų kontrolės laisvė – jau sudarė sąlygas išvykti ir migruoti daugiau 660 tūkstančių tautiečių. Kaip sako tyrimai, demografinę pusiausvyrą galima užtikrinti kai bendras suminis gimstamumas sudaro 2,1 proc., 1000-iui moterų iki 50-ies metų. Tačiau jau dešimtmetį esame išlaisvėję nuo vaikų gimstamumo augimo. Šiuo metu suminis gimstamumas tėra 1,34 proc. T.y. kasmet gimsta apie 23 tūkstančius vaikų, o kasmet miršta apie 47 tūkstančius Lietuvos gyventojų. Šių problemų neturi tik Airija, Islandija, Liuksemburgas, Kipras, Švedija, Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija. Bet negi iš jų demografinės politikos mokysimės? Mūsuose strategija kita – „išlaisvėjimo“! Išlaisvėjome iki 160 tūkstančių bedarbių 2023 metais, iš kurių 94 tūkstančiai (59 proc.) iki 50 metų, 32 tūkstančiai (20 proc.) – su aukštuoju išsilavinimu, 63 tūkstančiai (40 proc.) – su profesiniu išsilavinimu.
Taip pat išlaisvėjome nuo santuokų. Jų mažėja. Dabar santuoką sudaro apie 16 tūkstančių porų kas met, iš kurių 25 procentai tuokiasi jau pakartotinai. Kasmet skiriasi apie 8 tūkstančiai porų, dauguma jų – vidutiniškai santuokoje išgyvenę 12 metų. Išlaisvinome nuo abiejų tėvų ir santuokoje gimusius vaikus – kas met apie 6 tūkstančius vaikų iki 17-os metų po tėvų skyrybų lieka su vienu iš tėvų.
Lietuvių kalbos egzaminų rezultatai rodo, kad jaunimą išlaisvinome ir nuo lietuvių kalbos žinių. Egzaminų vidurkis – 54 balai iš 100. Kaip rodo tarptautiniai tyrimai – Lietuvos mokinių skaitymo rezultatai net miestų mokyklose blogesni už Lenkijos, Latvijos ir Estijos mokinių rezultatus kaimo mokyklose. Ne ką geresni ir valstybinių brandos egzaminų matematikos rezultatai, kurių tendencija laikosi dar nuo 2001 metų: kas met apie 35 proc. abiturientų jų neišlaiko. „Mama, lietuvių kalba miršta, jos neliks, kam ją mokintis“ – kartą pareiškė mano paauglys sūnus. Ir gavo porą kilometrų pasivaikščioti pėsčiomis iki namų – kad pravėdintų galvą ir apmąstytų pasakyta.
Jei nepastebėjote, išlaisvėjome nuo kainų sureguliavimo ir monopolijų užkardymo. Nors Pasaulio tyrimai rodo, kad žemės ūkio ir energijos sąnaudos mažėja, tačiau pagrindinės prekės vartotojams brangsta. Visoje ES, ne tik Lietuvoje. Nors apie tai nepraneša valstybinis nacionalinis transliuotojas LRT. Turėtumėm žinoti, kad Lietuvoje virš 90 procentų valstybės bei savivaldybės biudžetų įplaukų sudaro mokesčių pajamos. Didžiausią nacionalinio biudžeto įplaukų dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis, gyventojų pajamų mokestis, akcizai. Nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo pakeitimas, pagal kurį buvo padidinti akcizų tarifai alui, vynui, kitiems fermentuotiems gėrimams ir tarpiniams produktams, etilo alkoholiui, cigaretėms, cigarams, cigarilėms, rūkomajam tabakui, kaitinamojo tabako produktams, neapdorotam tabakui, elektroninių cigarečių skysčiui: panašu, kad išlaisvėti čia nepavyks – reikės susimokėti daugiau. Dabartinė Vyriausybė mano, kad didindama mokesčius surinks daugiau į išlaisvėjusį biudžetą, kuris susitraukė nuo valstybinio požiūrio į „kainų reguliavimą“. Tiesa, Lietuvos bankas rodo, kad užsienio šalių investicijos į Lietuvą auga.
Per pastaruosius 10 metų išsilaisvinome ir nuo valstybinio turto ir strateginių objektų išsaugojimo. Galbūt kur nors kokiose „neišsivysčiusiose šalyse“ aerouostai, geležinkelis, jūrų uostai, elektros jėgainės ir tinklai, transporto keliai – yra valstybiniai, o taip pat ir strateginės reikšmės saugomi valstybės vardu. Mūsuose tarsi vyrauja laisvos ekonominės rinkos įteisinimo dvasia ir teisė valstybei neturėti strateginių valstybinių objektų. Kam? Juk išlaidos. Valstybei. Šį požiūrį įteisinome dar tada, kai privatizavome Mažeikių naftą. Kam turėti savo. Geriau pirkti. Šiuo metu ir Lietuvos geležinkeliai, ir Kelių direkcija, ir Klaipėdos jūrų uosto direkcija tapo akcinėmis bendrovėmis. Tik jose akcininkai – ne Lietuvos Respublikos piliečiai. Lūkesčius ir tikslus išsako Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskirdama laisvus ir nepriklausomus stebėtojus pagal parinktus kvalifikacinius reikalavimus sudarytus tos pačios Vyriausybės.
Išlaisvėjome ir iš bendrinės lietuvių kalbos, Jono Jablonskio sunormintos prieš 120 metų. Tiesa, grįžome šimtmečiu atgal, valstybiniu įstatymu įteisindami dokumentuose dar mūsų prosenelių laisvai naudotas raides „x“, „w“, „q“. Nebuvo diskusijos su bendruomenėm, su tauta. Reikėjo desperatiškai greitai ir valingų sprendimų pademonstruojant galią valdžia. Tarsi tai būtų valstybės ekonominės gerovės klausimo sudedamoji dalis.
Išlaisvėjome ir nuo kultūros ir papročių tęstinumo. 2012 metais Vyriausybė priėmė sprendimą įsteigti Lietuvos kultūros tarybą, kurioje dirba apie 41 darbuotoją, biudžetą sudaro apie 24 milijonus eurų, o vidutinis darbuotojo darbo užmokestis 2500 eurų – taip skelbia rekvizitai, el-tė. 2012 metais vyriausybė finansavimui įsteigė Kultūros rėmimo fondą. Lietuvos kultūros taryba per 2021-2023 metus sulaukė 70 tūkstančių įvairių kultūros ir meno kolektyvų paraiškų, ir tik 26 tūkstančius paraiškų finansavo paskirstydama apie 200 mln. eurų iš Kultūros rėmimo fondo. Papildomai finansavo dar 18,5 tūkst. projektų, paskyrė 7,5 tūkst. stipendijų. Taigi, apie 55 proc. meno kolektyvų turi ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių arba kultūrą ir papročius puoselėti savo pastangomis ir iniciatyva.
Išlaisvėjome nuo valstybės perdėto rūpesčio piliečių fizine ir psichine sveikata. Sveikatos rodikliai mūsuose vis dar skaičiuojami lovų skaičiumi ligoninėse. Ir skaidoma savivaldybėmis. Ironiška, jei nebūtų graudu. Tačiau ir tas pačias lovas statistai skaičiuoja ne kokioje „virtualioje apskaitoje“, bet … pieštukais, ministrui paprašius. Nes ES ir tarptautinės sveikatos organizacijos prašo tokios statistikos. Palyginimui. Vis tik ES nurodymu gydymo įstaigų skaičių mažiname… nes mažėja gyventojų skaičius, nors gyventojų ligotumas, sergamumas ir mirtingumas auga. Ganėtinai drastiškai. Išlaikome lyderystę tarp ES šalių kraujagyslių ligų ir piktybinių navikų statistikoje. Ši lyderystė didina ir mirtingumą nuo gretutinių sukeltų ligų. Tačiau auga medicininės aparatūros skaičius. Kaip ir auga einamosios valdžios sektoriaus, namų ūkio sveikatos priežiūros išlaidos, kaip ir išlaidos prevencijai. Auga parduodamų vaistų skaičius. Mažėja tik reabilitacijoms skiriamos išlaidos. Ne paslaptis, kad reabilitacijos įstaigos uždaromos ir privatizuojamos. Na, geri rodikliai – drastiškai sumažėjo asmenų, kuriems nustatytas neįgalumas, skaičius. Tik va, statistika nepatikslina – skaičius sumažėjo dėl asmenų kurie numirė ar kurie stebuklingai išgijo. Pasikeitus įstatymams. Beveik 3 kartus išaugo ligotumo skaičius, susijęs su alkoholio vartojimu. Tai oficialūs Lietuvos sveikatos statistikos duomenys. Ir nors savižudybių skaičius Lietuvoje per pastarą dešimtmetį sumažėjo, tačiau patyčių kultūra klesti nevaldomai. Pasaulio sveikatos organizacijos statistika skelbia, kad Lietuvos mokiniai patiria daugiausia patyčių, palyginti su kitų Europos ir Kanados šalių bendraamžiais. Patyčios namuose, tėvų nepagarba vienas kitam, tarpusavio nesusikalbėjimas, diskusijos nebuvimas – viskas lemia patyčių kultūrą. Net Lietuvos nacionalinis transliuotojas LRT už biudžeto lėšas rodo mums „Dviračio žinias“, kur aukštąjį išsilavinimą turintys aktoriai ir žurnalistai kuria savotišką visiškai oficialių patyčių žanrą vadindami tai „satyra“ ir „komedija“. O juk agresija gimdo agresiją!
Išlaisvėjome ir nuo rūpestį valstybei kėlusio socialinio ir teisinio teisingumo užtikrinimo. Šiandien valstybinėse institucijose išgirsite vienintelę frazę – „teisingumą vykdo tik teismai“. Nors tikroji teisė yra ta – kai žmonės žinodami įstatymus jų nepažeidžia ir teisę vykdo tiesiogiai, patys ją saugodami, kaip ir santykius su kitais žmonėmis. Bet va, mes, pagauti teisinių bėdų ir pasibeldę to savo teisingumo į Lietuvos teismus – suprantame, kad egzistuojančių įstatymų ir Konstitucijos mūsų skaitymo gebėjimas ir turinio supratimas – tėra tik mūsų vaizduotės vaisius… Neįmanoma rasti nei teisingumo nei tiesos. Teisingumo grimasos pavyzdys yra Laisvės partijos dalyvavimo rinkimuose pavyzdys. Galiojantys įstatymai numato, kad kandidatuojančių partijų registracija baigiasi „x“ dieną iki rinkimų ir konkrečiai – 17 valandą. Vadinasi, pagal įstatymo raidę, iki tos valandos pareiškiniai partijų dokumentai turi būti pateikti. Ir taškas. 2016 metais į Seimo rinkimus nepakliuvo net kelios partijos pavėlavusios priduoti pareiškinius dokumentus, kaip numato įstatymas. Tuo tarpu 2020 metais apie pareiškinių dokumentų pateikimo Vyriausiajai rinkimų komisijai vėlavimus ir pateikimus po 17 valandos net Prokuratūrai liudijo ir N.Puteikis, ir S.Gorodeckis, ir kiti. Atstovaudama viešą interesą taip pat kreipiausi į Prokuratūrą prašydama pateikti atliekamo tyrimo rezultatus – ar Vyriausioji rinkiminė komisija pažeidė įstatymą po 17 valandos registruodama į rinkimus „Laisvės partiją“ ar ne? Negavę atsakymo kreipėmės į Administracinį teismą – prašydami įpareigoti Prokuratūrą atsakyti. Stojo tyla. Iki šios dienos. Tiesiog – tyla. Išlaisvėjome teisingumui. Jis tapo ir permatomas ir patogus.
„Mama, Lietuvoje nėra galimybių kažką pasiekti“ – kartą tarė paauglys sūnus. – „Jūs nieko nesukūrėte“ – pridūrė pamąstęs. Pyktelėjau. Tačiau šiandien šiuose jo žodžiuose gali būti tiesos. Ar tik neleidome sukurtą sugriauti? Teisingą – suvelti? Akivaizdų melą – ignoruoti? Neteisybę – pamaitinti? O teisingumą – paslėpti? O gal jau visiškai išlaisvėjome? Ir visa išvardinta nebėra visoje visumoje svarbu? Patys sau svarbūs? Ir tik už save?
Sveikinimai visai Lietuvai sulaukus Atkuriamojo Seimo 35-mečio! …ir gal jau sustokime laisvėti?
Straipsnis išspausdintas 2023-06-02 dienraštyje „Šiandien” – https://www.siandien.info/naujas-siandien-numeris-sovietinis-profesorius-plana-ivykde-lietuva-laisveja/