Šeštadienį, 2023 m. liepos 1 d. Vilniuje vyko keli renginiai. Vienas jų – spontaninis protestas prieš Lietuvos simbolių niekinimą, pavadinimu „Keliu trispalvę už Lietuvą“ ir kitas – su Vilniaus miesto savivaldybės išduotu leidimu – prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą ir Partnerystės įstatymą. Tiesa, nei didžioji žiniasklaida nei Vilniaus savivaldybė, nei Vilniaus renginių viešinimo portalai apie šiuos du renginius nepranešė, išskyrus tai, kad „policija perspėja su tautinėmis vėliavomis nesirinkti“. Tačiau tuo metu vykusias LGBTQ+ bendruomenės eitynes „Vilnius Pride 2023: vis dar einam“ – nušvietė plačiai. Estijos bendrovei, „Ekspress Grupp“ priklausantis portalas DELFI vykdė tiesioginę eitynių transliaciją, o portalas „lrytas.lt“ aktyviai klausinėjo tiek eitynių dalyvius tiek protestuojančius prieš jas.
Beje, skaitovui reikia priminti, kad portalas „lrytas.lt“ kaip ir dienraštis „Lietuvos rytas“, priklauso bendrovei „Lietuvos rytas“ turinčiam net 68 akcininkus (2018 m. duomenimis). Tarp didžiųjų akcininkų minimi Gedvydas Vainauskas, Alfonsas Ambrazas, Algirdas Kumža, Vidmantas Strimaitis, Algimantas Budrys, UAB „BIG Group“ (jos visos akcijos priklauso UAB „Fragrances International“, kurios savininkas Benas – Gudelis), UAB „Lietuvos rytas“, bei tarp kitų – visuomenininkai Šarūnas Birutis, Liudas Dapkus, Vitas Tomkus.
Beje, turėtumėm priminti, kad dar 2023-06-25 d. Nacionalinio transliuotojo (LRT) televizijos laidoje „Savaitė“ vedėjos Nemiros Pumprickaitės „Blue/Yellow“ vadovu pristatytas Jonas Ohmanas paskelbė, kad Lietuvos žmonės, kurie būsimo NATO renginio Vilniuje metu iškels Lietuvos trispalvę vėliavą, yra vatnikai ir marginalai, veikiantys Rusijos valstybės naudai (19.30 val. laidos 15:30-17:00 min.). Dėl šio incidento Signataras dr. Zigmas Vaišvila 2023-06-30 paskelbė Signataro spaudos konferenciją Seime ir kartu su buvusiu Lietuvos kariuomenės vadu, generolu leitenantu Valdu Tutkumi kreipės į Prokuratūrą: „tokiu būdu LRT eteryje Jonas Ohmanas įžūliai ir akivaizdžiai sąmoningai tyčia paskelbė, kad Lietuvos žmonės negali iškelti Lietuvos valstybės vėliavą, grasino žmonėms, kad šios vėliavos iškėlimu jie bus priskirti prie asmenų, veikiančių Rusijos valstybės naudai.“ – pažymėjo pareiškime Prokuratūrai. Dėl šio incidento spontaniškai susirinko pirmoji protestuotojų grupė, vėliau patraukusi iki Švedijos ambasados, kur juos pasitiko Viešosios tvarkos valdybos viršininkas Dainius Daukantas ir kiti, – tie patys policijos vadovai dar 2021 m. koordinavę Seimo riaušių suvaldymui, policijos pajėgoms. Protestuotojai pasuko link Mo muziejaus prie LGBT spalvomis nuspalvintos perėjos, kur susitiko su Vilniaus miesto viešosios tvarkos skyriaus darbuotojais bandžiusiais išaiškinti Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą dėl Kelių eismo taisyklėse nenumatytos kelio dangos ženklinimo išimties. Protestuotojų grupė planavo LGBT spalvomis išdažytą perėją uždažyti, tačiau vėliau atsisakė tokių ketinimų ir sugrįžo prie Katedros, kur susitiko antrąją protestuotojų grupę, kuri su plakatais ir vėliavomis išsirikiavo iki atjudant Gedimino prospektu LGBTQ+ eitynių dalyviams.
Pastarąjį renginį organizavo Lietuvos trans žmonių teisių ir savitarpio paramos asociacija „Trans Autonomija“ ir pilietinės visuomenės iniciatyvos „Demonstruokimės“. Kelių tūkstančių žmonių kolona Gedimino prospektu ėjo iki Katedros aikštės. Kaip nurodė organizatoriai, eitynių dalyviai kelia keturis pagrindinius reikalavimus: teisinių ir medicininių sąlygų lyties keitimui sudarymas, teisė į santuoką, partnerystę ir įvaikinimą, cenzūruojančių nepilnamečių apsaugos įstatymo nuostatų panaikinimas, pilnavertė apsauga nuo diskriminacijos.
Buvau ten. Tiksliau – prie Katedros varpinės. Apėmė keistas jausmas matant saujelę jaunimo, stojusių su vėliavomis prieš invazinę ideologiją. Net pamąsčiau sau – milžinai! Su tautinėmis vėliavomis, stoję ginti senąją šventvietę Šventaragio slėnyje. Čia nebuvo Konkordato sutarčių pasirašiusios bažnyčios atstovų ar jų delegatų, nebuvo Katedroje įsikūrusio tikėjimo žmonių, nebuvo visuomeninių judėjimų ar religinių bendruomenių…
Atjudanti Gediminu prospektu marga jūra žmonių pasiekusi Varpinės bokštą nusisuko į Katedros aikštę. Tarsi tarp šių dviejų – skirtingų įsitikinimo srovių būtų stovėję susikibę rankomis mūsų mitiniai milžinai – Neringa, Anžulis, Džiugas, Jurgis, Barkus…
Tiesioginės transliacijos metu per savo veidaknygės puslapį pasiteiravau invazinės ideologijos atstovų: ar LGBT judėjimas sukuria pridėtinę vertę valstybėms, kokie jų reikalavimai dabartinei valdžiai ir ar pritaria kitokiai (milžinų saugomai) nuomonei. Nuliūdino jaunųjų socialdemokratų Vilniaus skyriaus atstovų atsakymas – jų negausus protestas prieš žmones pasisakiusius už tautines vėliavas, nors ir sulaukęs didžiosios žiniasklaidos dėmesio, vis tik atrodė keistokai su vienu iš užrašu „salotos yra nuodai“. Atėję pareikšti nuomonę – įvairaus amžiaus, įvairias studijas pasirinkę studentai. Tiesa, jie negalėjo paaiškinti – kuri šūksnio dalis „Lietuva – lietuviams“ juos žeidžia. LGBT judėjimą atstovaujantis jaunimas negalėjo paaiškinti ekonominės jų judėjimo prasmės, nors, rodos, dialoge radome pradinį išeities tašką, kad žmogaus gerbūvį kuria kitas žmogus, dažniausiai, jaunesnis, dirbantis, sukuriantis BVP. Tačiau kaip LGBT bendruomenės siekiai – lyties keitimo teisė, partnerystė, įvaikinimas ir nepilnamečių nuo smurtinės aplinkos įstatymo atšaukimas padės sukurti BVP – atsakymo ir diskutuodami neradome.
Lyčių ideologija – revoliucijos priedanga ar algoritmas? Kieno?
„Bandymas priversti Europos Sąjungos nares įgyvendinti lyčių ideologiją savo vidaus įstatymuose yra didžiausias iššūkis, kurį kairieji ideologai kelia nacionalinėms valstybėms per kelerius metus. Dėl vis didėjančio ir geriau organizuoto pasipriešinimo lyčių konvencijai Europos Komisija, apeidama galiojančias procedūras, priėmė „priemonių planą” kuris yra oficialus teisinio reguliavimo pasiūlymas atsižvelgiant į lyčių ideologiją. Dokumentas jau keistas savo prielaidomis. Viena vertus, jis kalba apie būtinybę priimti Stambulo konvenciją, kita vertus – dėl vis didėjančio pasipriešinimo Konvencijos ratifikavimui – ji siekia įdiegti jos nuostatas ES direktyva. Prieštaringiausios konvencijos nuostatos, kuriose moterų ir vyrų kultūriniai skirtumai nurodomi kaip pagrindinis smurto šaltinis, taip pat kartojamos tiesiogiai. Tekstas tiesiogiai susijęs su GREVIO komiteto pranešimais, kurie, prižiūrėdami Stambulo konvencijos įgyvendinimą, apgailestauja dėl „stipraus tradicinės šeimos vaidmens“ ir socialinio „motinų ir žmonų“ vaidmenų įtvirtinimo. Pasak medžiagos autorių, naujoji direktyva turėtų suvienodinti teisės aktus dėl kovos su smurtu visame žemyne, nes kai kurios šalys nepakankamai įgyvendina „lyčių perspektyvą“. Kaip ir Stambulo konvencijoje, dokumente visiškai nepaisomos tikrosios smurto priežastys, įskaitant priklausomybę ar moterų įvaizdžio seksualizavimą viešojoje erdvėje. Tokiu būdu valstybės narės, kurios griežtai priešinasi lyčių Stambulo konvencijos ideologinėms prielaidoms, turi būti priverstos jas įtraukti į savo nacionalinę teisinę sistemą. Tai yra skandalingas manipuliavimo įstatymų leidyba lygis. Paskelbus naują Europos Komisijos pasiūlymą, buvo pradėtas oficialus konsultacijų procesas. Jose dalyvavo ir savo poziciją pristatė „Ordo Iuris“ institutas, kaip įgaliota organizacija. Primename pagrindinius proporcingumo ir subsidiarumo principus, kuriuos pažeidžia Europos Komisijos pasiūlymas. Jų teigimu, Europos Sąjungos organai yra įpareigoti visada veikti taip, kad kuo labiau sumažėtų valstybės narės suverenitetas ir ES piliečių gyvenimas.“ – teigė Tymoteusz Zych, „Ordo Iuris“ viceprezidentas dar prieš kelis metus.
Ir vis tik, kol grumiasi ideologijos – ko iš tikro mes nematome?
Nesu istorikas, bet šiokia tokia analitinio darbo patirtis leidžia reiškinius ir procesus paanalizuoti skirtingai nei įprasta – kitaip. Jei suklysiu – neteiskite – bet papildykite! Atsispirdama nuo Pasaulinės istorijos man pakankamai menkai žinomo turinio, kuris šiame laikmetyje gausiai nušviečiamas interneto debesyse ir archyvų kloduose pakviesiu jus nusikelti į JAV, Britanijos ir Prancūzijos didžiųjų revoliucijų priešaušrį. Kas jį lėmė ir kokie veiksniai sekė vienas po kito. Įsitikinkime, kad viskas, kas vyksta šiandien, tik dalis to, ką esame ištrynę iš istorijos, to, ko mums nesuteikė, neleido sužinoti mokykloje, ir tik tam, kad plūduriuotumėme pasikalbėjimų, nežinios ir baimės lopšiuose. Įsitikinkime, kad nematome svetimo milžino įsibrovusio į mūsų žemes.
Revoliucijos tikslai ir kaina
Tik Pasaulinės istorijos puslapiai primena – kaip formavosi ir vyko didžiosios revoliucijos. Ir vis tik, mano manymu, yra keletas pasikartojančių veiksnių leidžiančių įminti laikmečio pokyčių verpeto eigą:
- Didelė infliacija ir didelės skolos.
- Pasirašomi ilgalaikiai prekybos susitarimai.
- Kurstoma abejonė laisve ir demokratija.
- Asmenys, pasisakantys prieš nusistovėjusius įstatymus, radikalizuojami.
- Matomas tarptautinių rinkų praradimas.
- Auganti emigracija.
- Užsitęsę kariniai konfliktai ir karai.
Panagrinėkime ir palyginkime istorinių revoliucijų „DNR“ – t.y. „genetinį kodą“ – kitaip – kilmę ir priežastis. Būtent jis leidžia paaiškinti šių dienų Lietuvos politikos užkulisius ir suvokti realybę – kur link einame ir kieno esame valdomi.
Didžiosios Britanijos ekonominė politika 1760-aisiais ir 70-aisiais pakurstė nuogąstavimus, kad JAV suverenus parlamentas sužlugdys Amerikos laisves ir gerovę. To laikmečio ekonominė politika stabdė ekonomikos augimą ir plėtrą, Didžioji Britanija griauna kolonijinius bandymus atremti kredito krizę, uždrausdama spausdinti kolonijinius pinigus. Tuo tarpu prieš Prancūzijos revoliuciją Valdant Liudvikui XVI toliau didėjo valstybės iždo skolos, pajamos jau negalėjo padengti išlaidų. Daug lėšų surijo Prancūzijos karas su Anglija remiant sukilusias prieš metropoliją Šiaurės Amerikos kolonijas. Anglija neteko daugumos savo valdų Amerikoje, bet atgauti per Septynerių metų karą prarastų užjūrio žemių prancūzams nepasisekė. 1789 m. prasidėjo Prancūzijos revoliucija. Per visą XVIII a. šalyje stiprėjo ūkiniai bei politiniai prieštaravimai, didėjo įvairių gyventojų sluoksnių nepasitenkinimas esama padėtimi. Nors valstiečiai, sudarantys Prancūzijos gyventojų daugumą, jau nuo XV a. nebuvo baudžiauninkai, tačiau jie turėjo mokėti didelius mokesčius bajorams žemvaldžiams, valstybei ir Katalikų bažnyčiai. Dvasininkijos ir bajorijos luomai turėjo mokestinį imunitetą. Tiesioginiu impulsu Prancūzijos revoliucijai tapo Liudviko XVI siekis pataisyti šalies finansinę padėtį. 1787 m. vasario mėn. jo finansų ministras Loménie de Brienne sušaukė notablių asamblėją – kilmingųjų, kunigų, buržuazijos ir biurokratų grupę nutarimams patvirtinti. Notablių asamblėja turėjo patvirtinti naujus žemės mokesčius, pagal kuriuos pirmą kartą būtų buvusi apmokestinta bajorijos ir dvasininkijos nuosavybė. Asamblėja nepatvirtino siūlomų mokesčių ir reikalavo, kad Liudvikas XVI sukviestų generalinius luomus. Sušaukti Generaliniai luomai nesiruošė apsiriboti vien finansų reforma, o ėmė svarstyti visos santvarkos reformą. Generaliniai luomai trečiojo luomo iniciatyva pasiskelbė birželio 17-ąją Nacionaliniu susirinkimu, taip siekdami iškelti ir įgyvendinti tautos suvereniteto principą. 1789 m. liepos 9 d. Nacionalinis susirinkimas pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, t. y. atstovaujamuoju organu, kurio uždavinys parengti ir priimti Konstituciją.
Navigacijos aktai (Navigation Acts), arba plačiau – Prekybos ir laivybos aktai, „buvo kintanti Anglijos įstatymų sistema, kuri sukūrė, skatino ir reguliavo Anglijos laivus, laivybą, prekybą ir prekybą tarp kitų šalių ir su savo kolonijomis. Įstatymai taip pat reglamentavo Anglijos žvejybą ir apribojo užsieniečių dalyvavimą jos kolonijinėje prekyboje. Sistema buvo atnaujinta ir išplėsta atkūrus 1660 m. aktu, o toliau plėtojama ir sugriežtinta 1663 m., 1673 m. ir 1696 m. Navigacijos aktais. Šiuo pagrindu XVIII amžiuje įstatymai buvo modifikuoti vėlesniais pakeitimais. Be to, esminis 1760-ųjų aktų tikslo pakeitimas – generuoti kolonijines pajamas, o ne tik reguliuoti imperijos prekybą – padėtų sukelti didelius maištus ir reikšmingus Aktų įgyvendinimo pokyčius. Įstatymai paprastai draudė naudoti užsienio laivus, reikalavo, kad 75 proc. įgulų, įskaitant Rytų Indijos bendrovės laivus, įdarbintų anglų ir kolonijinius jūrininkus. Įstatymai uždraudė kolonijoms eksportuoti konkrečius, išvardytus produktus į kitas šalis, išskyrus Britaniją ir tų šalių kolonijas, ir įpareigojo importuoti tik per Britaniją. Apskritai, įstatymai sudarė Anglijos (o vėliau) Didžiosios Britanijos užsienio prekybos pagrindą beveik 200 metų, tačiau vystantis ir laipsniškai priimant laisvąją prekybą, įstatymai galiausiai buvo panaikinti 1849 m. Įstatymai atspindėjo Europos ekonominę merkantilizmo teoriją, siekė išlaikyti visus prekybos privalumus savo atitinkamose imperijose ir sumažinti aukso ir sidabro praradimą arba pelną, kurį užsieniečiai pirktų. Sistema turėjo vystytis su kolonijomis, tiekiančiomis žaliavas Didžiosios Britanijos pramonei, o mainais į šią garantuotų rinką – kolonijos pirktų pagamintas prekes iš Didžiosios Britanijos arba per ją.“ – rašo V. Bevan.
Svarbus istorijoje ir Pirmasis Žemyninis Kongresas, vykęs 1774 m. Carpenters’ Hall Filadelfijoje, Pensilvanijoje, po to, kai Britanijos laivynas blokavo Bostono uostą, o Didžiosios Britanijos parlamentas priėmė baudžiamuosius „Netoleruojamus“ įstatymus (The Intolerable Acts), kurie ir paskatino Amerikos revoliucinio karo protrūkį 1775 m. balandžio mėn. Jau anksčiau įvairiais įstatymais buvo siekiama nubausti Masačusetso kolonistus už tai, kad jie nepaisė 1773 m. “arbatos vakarėlio” (Boston Tea Party) protesto prieš arbatos įstatymą – mokesčių priemonę, kurią parlamentas priėmė 1773 m. gegužę. Didžiojoje Britanijoje šie įstatymai buvo vadinami prievartos aktais. Benjaminas Franklinas pasiūlė, kad visi kolonijiniai įstatymų leidėjai vėl priimtų įstatymus ir už juos garantuotų 100 metų, jei Britanija atsisakytų pastangų tiesiogiai apmokestinti Amerikos kolonijas. Pirmasis Kongreso veiksmas buvo – “Suffolk Resolves – priemonė, kurią parengė kelios Masačusetso apygardos, įskaitant nusiskundimų pareiškimą, raginimą boikotuoti britų prekių prekybą ir paraginti kiekvieną koloniją atsikelti ir apmokyti savo miliciją. Tada buvo pasiūlytas ne toks radikalus planas sukurti Didžiosios Britanijos ir kolonijų sąjungą, tačiau delegatai pasiūlė priemonę ir vėliau išbraukė iš savo posėdžių protokolo. Tada jie susitarė dėl Deklaracijos ir sprendimų, į kuriuos įtraukta žemyninė asociacija, pasiūlymas dėl britų prekybos embargo. Jie taip pat parengė peticiją karaliui, prašydami atlyginti jų skundus ir panaikinti netoleruotinus aktus. Šis kreipimasis neturėjo jokios įtakos, todėl kitą gegužę, netrukus po Leksingtono ir Konkordo mūšių, kolonijos sušaukė Antrąjį žemyninį kongresą, kad organizuotų kolonijų gynybą prasidėjus Revoliuciniam karui.” – rašo Jes´us Fern´andez-Villaverde.
Nuo 1760 m. pradeda augti įtampa tarp kolonistų Amerikoje ir parlamento Londone. Iš tėvo paveldėjęs prekybos laivyną amerikietis, spirituoto vyno kontrabandininkas Johnas Hancockas priešinasi įvairių mokesčių įvedimui Amerikos kolonijose, kuriose vadovauja britai iš Londono: 1765 m. pašto ženklų įstatymu Parlamentas apmokestino kolonistus mokesčiais už teisiškai pripažintus dokumentus, laikraščius, korteles, lankstinukus, 1767 m. priimami Townshend aktai, kuriuose buvo kalbama apie apmokestinimą, importo muitų griežtinimą ir iš esmės naikinančią kolonijinę savivaldą, siekiant sustiprinti parlamentinę kontrolę. Dėl J.Hancocko pasisakymų prieš Britų valdžią turtas konfiskuojamas, tačiau sukyla prekybininkai, pasipila smurtas. Vis tik J.Hancockas tapo pirmuoju JAV Nepriklausomybės deklaracijos signataru. Ant deklaracijos jis pasirašė savo pavarde, JAV jo parašas dabar toks garsus, kad visus svarbesnius parašus amerikiečiai bendrine kalba vadina „John Hancocks“.
Tiek Didžioji Britanija 1760-aisiais, tiek XVIII a. vid. Prancūzija pateko į sunkią finansų krizę. 1775–1783 m. JAV revoliucinis karas lėmė 80.000 žmonių (arba 3 proc.) paliekančių JAV, kare žuvo apie 150.000 žmonių.
Taigi, ar visa tai, vykę prieš kelis šimtus metų, visai kituose žemynuose, nėra panašu į šių dienų situaciją? Pasisakantys prieš valdžią radikalizuojami, ritasi ekonominių krizių bangos, pasirašomi ilgalaikiai (prekybos ir karybos) susitarimai. Bet va pagrindinis klausimas – kieno revoliuciją mes matome?
Kaip išspręsti laikmečio – pokyčius ar vis tik brukalus?
Stebint 2023 m. liepos 1 d. spalvotąsias eitynes ir brolių milžinų susitikimą skverbėsi vienintelė mintis, kad ir Stambulo konvencijos ratifikavimo ir Partnerystės įstatymo priėmimo klausimo stūmimas tėra tik rūkas. Rūkas skirtas žmonių plepalams, nukreipti dėmesiui nuo vykstančių Pasaulinių sprendimų, rinkų persiskirstymo, jų užgrobimo. Rūkas, kurio neatpažįsta savo kilmę pametę ir svetimom ideologijom patikėjęs jaunimas. Rūkas, su kuriuo kovoja susiskaldžiusios patriotinės jėgos, neatpažindamos tikrojo ideologinio priešo, neperprasdamos jo vienintelio tikslo – valdyti kolonijiniu principu imituojant psiaudo-demokratiją. Liūdniausia tai, kad mus atstovaujantys Seimo nariai veikia kaip Liudviko laikų kontrabandininkai ir piratai, susitarę su tuometiniu Britų parlamentu – augant infliacijai kelia kainas, apmokestina trečiąjį luomą. O lietuviškos kilmės verslo magnatai ir kunigų luomas, valdantys ir įtaką, ir pinigus, ir žmonių mases – tyli. Nuomario tyla – kaip kažkada Liudvikas XVI. Šis tylėjimas jam kainavo galvos nukirsdinimą: jį nuteisė tauta.
Sprendimas tikrai yra. Ir jis tik vienas – „Vienybė – mūsų išlikimo sąlyga“. Taip sakė Justinas Marcinkevičius. Kada jį išgirsime?!
Šaltiniai:
Kam Lietuvoje priklauso žiniasklaida?, Jūratė Žuolytė, 2018 m. – https://www.delfi.lt/m360/naujausi-straipsniai/kam-lietuvoje-priklauso-ziniasklaida.d?id=78294483
LGBTQ+ reikalavimai, Su tautinėmis vėliavomis nesirinkti, Gedimino prospekte – „Vilnius Pride“ eitynės, BNS, 2023 m. liepos 01 d., – https://madeinvilnius.lt/pramogos/renginiai/gedimino-prospekte-vilnius-pride-eitynes/#google_vignette
The Economics of the Revolution, Jes´us Fern´andez-Villaverde, University of Pennsylvania, December 28, 2022 – https://www.sas.upenn.edu/~jesusfv/PEEA_9_Economic_Costs_Revolution.pdf
The Real Story of John Hancock, Alex Johnson, Content Writer, November 20, 2022 – https://museumhack.com/john-hancock/
The Development of British Immigration Law , V. Bevan, 1986.