Pavargusi ir nuskurdusi kasdienybė
Sutikime – juk mūsų gyvenimo kelionė tokia trumpa, kaip jonvabalio žybtelėjimas vidurvasario naktį. O tos trumpos kelionės laimę lydi šeimos duona: gimei skurdžioj šeimoj – plaksies kaip varlytė pieno stiklinėj – sviesto nesumuši; gimei turtingoj šeimoj – mokysiesi užsienyje, keliausi po pasaulį, sąskaitos bus apmokėtos. Tokia yra ir mūsų Lietuva – o ir mes patys – daugiau kažkur per vidurį. Kuo gausesnė šeima – tuo didesnis skurdas, kuo toliau nuo didmiesčio – žemesnio išsilavinimo. Kuo toliau nuo sostinės – tuo mažiau išsigimę vertybėse, saugantys ainių garbę, drąsūs ir nepaklusnūs valdžios skeptrui.
Kalbėdami apie tai, kuo gyvename šiandien dažnai minime Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. ir įvykius 1991 m. Ir tai dabar dažnai oficialiuose minėjimuose skamba taip, tarsi iki tų datų Lietuvos nebuvo. O ji buvo. Dar skausmingesnė ir dar drąsesnė nei 2021 m. rugpjūčio 10 d. ar įvykiai į rugpjūčio 11 d., naktį. Ir ši data ateityje galbūt bus minima kaip „Skydų ir Aušrõs diena“. Na, panašiai. Nes tą pavakarę ir naktį ant skydų nebuvo dvigubų kryžių – ginančių Lietuvą ir jos gyventojus. Skydus nešę žmonės buvo vilkini juodais drabužiais. O aušra mus pasitiko kitokius: mąstančius – kas iš tikro nutiko ir kodėl. Ir kam visa tai naudinga. Ir ką pražiopsojome – ne vakar – o per tuos 30 pastarųjų metų, nes ir žodis „nepriklausomybė“ šiandien jau nebeįsiterpia šalia.
Įvykiai
Ilgiau nei metus trunkantys judėjimo, pajamų gavimo ir žodžio laisvės suvaržymai šalyje virto sniego lavina. Jau senokai laisvas Lietuvos žmogus buvo tiek varžomas politiniais sprendimais kaip dabar. Būtent tiktokinės Vyriausybės, o ne medikų – kurie tokiomis aplinkybėmis kurias išgyvename pastaruoju metu ir turėtų kalbėti. Kalbėti garsiai. Pasakoti apie kitų šalių medikų pasakojimus, patirtis. Tartis garsiai. Kartu su kitų šalių medikais. Ir nors jau artimoje ateityje atsisukę atgal suprasime, kokių psichopatinių sprendėjų galioje esame – mums išgyventi reikia šiandien. Išgyventi reikia matant kaip kertamos sengirės, privatizuojamas valstybinis turtas, žalojama lietuvių kalba, grubiai ir įžūliai braunamasi į nuosavybės ir apsisprendimo teises, prigimtinės šeimos sandarą. Išgyventi reikia dar ir su tuo, su kuo žadėjo kovoti išrinktasis tiktokinis Seimas – su patyčiomis, etiketėmis, formuojama nuomone. Pasirinksi ne taip mąstyti, kaip dauguma – būsi plokščiažemis, vatnikas ir antivakseris: etiketes lipdo mano protėvių žeme vaikščiojantys ir oro burbulus leidžiantys save „žurnalistais“ vadinantys kolaborantai dirbantys už atlyginimą užsienio kapitalo žinių ir visuomenės nuomonės formavimo įmonėse.
Skydų ir Aušrõs diena
2021 m. rugpjūčio 10 d. teko keltis anksti. Kelios prieš tai nemiegotos naktys dėl pasirengimo referendumo parašų rinkimui ir tuo metu galimybei išplatinti žinutes – kam reikia to referendumo dėl kartelės sumažinimo referendumui inicijuoti nuo 300.000 iki 100.000 parašų, ir kaip galima paremti jį – atėmė ne vieną miego valandą, nes tai buvo itin neprognozuotai iššokusi žinutė apie planuojamą Seimo ir Vyriausybės paskutinę kilpą patyčių etiketes nešiojantiems, – tokiems kaip man. O iš paskos atkeliavo kita žinutė, kad delsti nebegalima – organizuojamas mitingas. Ir nors patriotinės jėgos iš pradžių slopino informacinius socialinių tinklų kanalus, orientuodamos žmones į rugsėjo 10 d. mitingo būtinybę – jau buvo akivaizdu, kad žmonių pykčio temperatūra kaip slėginiame puode. Susirinks daug. Reikia būti. Galimybė surinkti daug parašų. Perkalbėti su daug žmonių. Sutikti tuos, kurie turi ne tik patarimus bet ir sprendimus. Padėti ten, kur gali ir moki.
Rytą nuo 7 val. praleidau reguliuodama mašinų ir pėsčiųjų eismą, iki kol į perėją atvyko policijos pajėgos. Žmonių srautas augo, didėjo. Tada išėjau karpyti referendumo lankstinukų. Išnešiojau prie pasirašymo stalų savo asmenines rašymo priemones su užrašu „Nendrė Černiauskienė“. O vėliau – tai viena, tai su vienu ar keliais žaliaraiščiais sukau didelius ratus aplink, gatvėmis, bandydama pastebėti ne itin taikiai nusiteikusius, sustodama pasikalbėti su užduodančiais klausimus. Kalbinau policijos pareigūnus: buvo įdomu kokios jų nuotaikos, ką jie mano apie susirinkusiuosius, kokia jų darbo kasdienybė. Buvo ir kelios itin sunkios konsultacijos teisiniais klausimais – nors tai suvalgė daug laiko – nuovargio nesijautė. Renginio pasisakymų visai negirdėjau. Girdėjosi tik padriki sakiniai apie jau daug kartų girdėtą. Kaip malda. Kaip neišgirsta malda.
Vos iš vakaro pasisiuvę renginio dieną ryšėjome žalius raiščius raudonais apvadais, su raudonais Gedimino stulpais. Iš vakaro, paskutinėse video transliacijose, kurias darė Antanas Kandrotas ir Vaidas Lekštutis, priminėm žmonėms, kad žaliaraiščiai talkins policijai dėl įtartinų asmenų bei kylančių konfliktų ir incidentų. Tačiau niekaip nesisekė susisiekti su renginio organizatoriais ir pranešti apie planuojamą patalkinimą. Ir tai neatrodė svarbu, nes atrodė daugiau suprantama iš bendros renginių patirties kartu. Tarsi pagal nutylėjimą. Kad būsi ten – kur reikia, kur supranti kad gali būti naudingas. O dar ir su referendumo lankstinukais, raginančiais paremti po 12 eurų. Nes toks įstatymas. Daugiau negalima. Jei nedeklaravai turto.
Pirmoji dalis prie M.Mažvydo bibliotekos ėjosi sklandžiai. Iki kol nepasigirdo tekstas nuo scenos, privertęs krūptelti. Ir vėl ardos žodžiai. Iš žmonių lūpų, kuriems pastaruosius metus bėgai į pagalbą – tiek konsultuodama teisės klausimais, tiek atvykdama jiems pakvietus į piketus, tiek jau technologiškai įgudus dalinantis ir jų informacija socialiniuose tinkluose. Pasipylė skambučiai. Iš tų, kurie matė tiesioginę vaizdo transliaciją ir tų, kurie buvo prie scenos, kurie žinojo mano telefono numerį. Kas atsitiko – kodėl jus ir referendumininkus išvadino provokatoriais? „Na, klauskite tų, kurie taip pasakė“ – toks buvo mano atsakymas kiekvienam.
Baigiantis mitingui kažkas minią pakvietė eiti ratu. O mes, referendumininkai, prigulėme ant pievos prieš biblioteką. Skaudėjo viską. Dalinomės įspūdžiais. O žmonės ėjo ir ėjo klausdami – kas ir kodėl taip neigiamai nuo scenos pasakė apie referendumą ir apie mane. Nežiūrit tų aplinkybių nuotaika buvo gera. Po ryte suvalgyto banano ir išgertos arbatos, po visą dieną gurkšnoto vandens, atėjo laikas ir keliems saldainiams. Balsu skaičiavome – kiek apytikriai galėjome surinkti parašų. Fotografavomės atminčiai. Atsisveikinome su skubančiais.
Antroji dalis prasidėjo netikėtai. „Ar pamiršai apie piketą?“ – sulaukiau priminimo. Išėjau į sutartą piketo vietą. Kolegos bendraminčiai patvirtino, kad leidimas gautas dar iš vakaro. Suderinta iki vakaro, 22 val. Tačiau vaizdas ne itin maloniai nustebino. Žmonės buvo susigrūdę per arti Seimo vidinio kiemo vartų. Tačiau neatrodė grėsmingai. Prasibroviau prie kitų žaliaraiščių ir rankų judesiais pradedame rodyti, kad atsitrauktų tolyn. Policininkai tik šypsojosi, kad susirinkę nenusiteikę mūsų klausyti. „Beprąsmiška“, pagalvojau – ir išėjau žvalgytis aplinkui. Išeinantys iš pastato Seimo nariai buvo kalbinami ne itin mandagiai ir pakeltais balsais. Policija stebėjo situaciją per atstumą. Sprendžiant iš policijos veiksmų ir ramybės jų veiduose – situacija neatrodė grėsmingai. Šiek tiek apramindama įsiterpdama į pokalbį nuraminau įsiaudrinusią grupelę, kuri buvo apsupusi Seimo narį Antaną Vinkų – iš paaukštintų pokalbio natų pavyko pervesti daugumą į dialogą ir ramesnį pasikalbėjimą. Žmonių klausimai tęsėsi – išėjau tolyn. Sutikau Seimo narę Beatą Petkevič ir paraginau ją pasiskubinti namo – įtampa akivaizdžiai auga, tikrai nėra tikslinga likti prie Seimo.
Trečioji dalis. Pasigirdo pranešimai, kad iš Kauno vyksta sustiprintos policijos pajėgos. Gali būti naudojamos dujos. Nuėjau prie Seimo vartų susirinkusios ir nuo jų nesitraukiančios grupelės. Buvo akivaizdu, kad jau yra žmonių, kurie nesitrauks – ką jiems besakytum. Ėjau prie porų ir tėvų su vaikais – paraginau trauktis į saugų atstumą – mažiausiai – per gatvę. Susirinkimų įstatymas įpareigoja. Žmonės įsiklausė, traukėsi. Pati pasitraukiau mažiausiai per 200 metrų nuo Seimo vartų, už gatvės.
Atvyko policijos pastiprinimas – juodai apsirengę, su šarvais, šalmais ir skydais. Kartu atvyko ir patrulinės rinktinės buvęs vadovas Algimantas Minkauskas. Su juo buvome seniai pažįstami, prasilenkdavome ir bendravome ir darbiniuose, ir privačiuose susitikimuose – todėl paspaudžiau ranką ir trumpai paprašiau: „Nepriimk politinių sprendimų“.
Tuoj netrukus įvyko susistumdymas su ketveriuke panašia į žurnalistus – jie nešėsi video kameras ir profesionalius fotoaparatus. Žurnalistų pažymėjimų ar gairelių, nusakančių, kad jie – žurnalistai – ketveriukė neryšėjo. Ketveriukė atbėgo iš juos vejančios minios, atsikvėpė ir netrukus puolė atgal. Bandėme juos sugėdinti, pristabdyti nuo ketinimų. Vienas jų mane stumtelėjo pečiu ir pakišo koją. Krisdama stvėriausi už mane stūmusio apsimetėlio žurnalisto kabančio fotoaparato dirželio, sušukau „provokacija!“. Šalia ir už manęs esantys žmonės šaukė „provokacija!“. Baltai apsirengusi, šalia stovinti moteris ir kiti šaukė „stumdo moterį“! Už pažasties, kurioje vėliau ir ant krūtinės bei nugaros liko didelės įspaustos mėlynės, mane pasigavo uniformuotas patrulis. Nuvedė prie savo vadovo „Algimantai, šita yra sulaikyta“ – „Veskite į sulaikytų mašiną“ – jam atsakė A.Minkauskas. Nesipriešinu. Spėju paspausti tiesioginės transliacijos mygtuką „įkelti“. Išmetu telefoną praeiviui į rankas. Užsidaro sulaikymo mašinos grotos. Tada – mašinos durys. Tvanku. Šaukiu kad trūksta oro. Kažkas išgirsta, girdžiu – kviečia policiją. Įsijungia ventiliatorius užgožiantis garsus lauke. Ilgai stovime. Tada dardame. Pykina nuo supimo. Trūksta oro. Sėduosi ant dugno, pakeliu kojas, stengiuosi kvėpuoti giliau. Užsimerkiu. Mašina sustoja. Atsidaro durys. Oro daugiau.
Išaušo 1949-ieji: Pasigailėti Negalima Bausti (kur dėsime kablelį)
Daiktų poėmis. Anspaudų nuėmimas. Fotografija. Dokumentų pildymas. Supažindinimas su teisėmis. Asmens kūno apžiūra. Čiužinys, pagalvė, užklotas, dvi paklodės. Metalinės durys ir grotos. Patalpa 2×4 m. Dvi metalinės lovos palei sieną ir po langu priešais. Du stalai, dvi taburetės, du paaukštinti stalai. Viskas pritvirtinta. Užtvertas kampas ir varstomos durelės, už kurių vientisas blokas kriauklė-tualetas. Du mygtukai vandeniui nuleisti ir paleisti. Langas 0,50×0,50 m. Pasikloju lovą ir krentu miegoti. Nieko nepadariau. Ryte paleis. Naktinis apšvietimas.
Užsidega šviesa. Prasiveria geležinės durys. Pasako pavardę. Paragina keltis. Paskatinu save rytinei mankštai. Sėdėdama. Esu po operacijos. Persiūtas pilvas. Išjudinu viršutinę kūno dalį, kojas. Nusiprausiu po vandens čiurkšle. Pusryčiai. Per langelį. Nevalgau. Paklausiu kiek valandų. Bandau susiorientuoti, kiek praėjo po sulaikymo. Laukiu. Medituoju. Snūduriuoju. Pietūs. Nevalgau. Skambinu vidiniu domofono mygtuku. „Esu neapklausta 15 valandų“. Snūduriuoju sėdėdama. O gal medituoju. „Esu neapklausta 16 val. Kada planuojate apklausą?“ Snūduriuoju prigulusi. „Esu neapklausta 17 val. Esu po operacijos.“ Pasimankštinu. „Esu neapklausta 18 val. Šiandien turėtų būti išimtos siūlės. Jei planuojate laikyti ilgiau prašau medicininės apžiūros.“ Prasiveria geležinės durys. Už jų žmogystos: baltu chalatu ir tamsi, įrėmusi dešinę ranką į šoną. Užsidedu akinius. Pareigūnas stovi už sesutės. Ranka ant dėtuvės. Abu šaukia ant manęs. „Tokiems kaip jūs medicininė pagalba nesuteikiama! Nematau dėl ko ją jums suteikti!“ „Ar žinote kiek pareigūnų per jus nukentėjo!“. „Jūs kažką painiojate.“- bandau pasiteisinti. Durys užsidaro.
Durys atsidaro. Vesdina nepaaiškinę kur. Mažas kambarėlis. Užtvertas kampas grotomis su kėde. „Praeikite ten“ – paragina pareigūnas. Šalia įspraustas stalas su kompiuteriu ir kėde. Dar kelios kėdės palei kitą pasienį. Antros durys. Kortelinė praėjimų sistema.
Užeina ikiteisminio tyrimo tyrėja. Palei sieną sėdi žmogysta su atverstu kompiuteriu. Prisistato valstybiniu advokatu. Tyrėja pateikia popierius – susipažinti su kaltinimais. Paskaitau. Netikėta. Tiek pavardžių. Tiek epizodų. Kur mano? Pradedame apklausą. Advokatas kilnoja antakius. Grįždama pasižiūriu į kameros numerį. „23“. „23-ys mano laimingas skaičius“ – pasakau mane vesdinančiam pareigūnui grįžtant atgal. Vakarienė. Nevalgau. Užgęsta šviesa. Aklinai tamsu. Laukiu naktinės šviesos. Susigaudau patalpoje. Nueinu iki domofono. Paspaudžiu, prisistatau. „Mano gal ir katės akys – bet gal įjungtumėte naktinę šviesą?“- paklausiu.
Rytas. Mankšta sėdom. Meditacija. Pusryčiai. Pietūs. Atsisakau paimti – vis tiek nevalgau. Geriu daug vandens. „Įdomu. tie, kurie visa tai sumąstė – labai psichopatai ar tik šiek tiek?“ „O tie kurie vykdo – tai daro už pinigus, iš baimės ar dėl asmeninių paskatų?“ „Jei už pinigus – ubagai ar kvaili?“. Vakarienė. Suvalgau jogurtą.
Praeis 36 val. nuo sulaikymo, kol susitiksiu su advokatu. Už tų pačių grotų, mažam apklausų kambarėly. Ūžia ventiliatorius. Nuolat. Garsiai. Baigėsi išmonė susigalvoti – kas ošia ausyse – miškas ar jūra. Tuoj prasidės spengimas ausyse. Paprašau popieriaus. Surašau kelis pranešimus-skundus. Vėl vesdinimas. Važiuojame su piktų pareigūnų ekipažu į namų kratą. Išsikalbame. Bandau suprasti – ką tikisi surasti.
Pareigūnai duris atsirakina patys. Paimtais kratos metu namų raktais. Pasitinka sūnus. Vaikas nusigandęs. Bandau trumpai paaiškinti aplinkybes. Daiktų poėmis. Paimtų kelių daiktų aprašas. Tyrimui reikšmingų daiktų nerasta. Grįžtam į areštinę. Ilga automobilių eilė.
Nuotolinis teismo posėdis po maždaug 42 val. po sulaikymo valandų. Teisėja pareikalauja mane persodinti ant kėdės, ne už grotų, nes per video kameras nesimato sulaikytosios. Prasideda teismas. Teisėja pasidomi mano išsilavinimu, darbo pobūdžiu, pajamomis, socialiniais ryšiais. „Teisės magistras, socialinių mokslų daktaras, išsiskyrusi, dviejų vaikų mama, vienas iš jų nepilnametis, beveik 16-ios. Seimo nario Valdemaro Valkiūno patarėja. Referendumo koordinatorė. Viena iš trijų.“ – pasakoju.
Prokuroras užskaito kaltinimą. „Praktiškai – geriau jau į Sibirą“ – šmėsteli mintis. „Ne. Ant laužo!“ „Realybės šou per LRT tęsiasi“ – mąstau – „Įdomu – kokio dydžio apdovanojimas?“ „Už procedūras ar už galvą?“
Pradedu pasakoti sulaikymo aplinkybes. Kartu sėdintis pareigūnas kilnoja antakius, purto galvą. Advokatas nupasakoja paminučiui – kur buvau, ką dariau. Kad telefonas rankoje – ne akmuo, kurių mėtymu esu kaltinama. Kad nesipriešinau, nors surašyta taip. Kad nežalojau pareigūnų, negadinau policijos transporto, nemėčiau sprogmenų, nesudaviau pareigūnui kietu buku daiktu.
Prokuroras tęsia, ir siūlo sulaikyti iki sausio 21 d. Šmėsteli mintis – „Oho – iki referendumo paskutinės dienos. Ilgokai.“ Teisėja perklausia. Prokuroras pasitaiso – iki rugsėjo. Dėsto argumentus: neturiu socialinių ryšių, įsipareigojimų, galiu slapstytis, daryti įtaką tyrimui, poveikį kitiems, galiu pabėgti. Teisėja tikslinasi aplinkybes. „Tikriausiai tai, kad turiu paskolą ir nepilnametį vaiką, darbą ir visuomenines veiklas – nesiskaito“ – mąstau ir tikslinu aplinkybes. Kamera. Medituoju. Meldžiuosi. „Jei paleis – dar darbai šioj žemėj nebaigti“ – mąstau.
Po 47 val. paleidžia su kardomosioms priemonėm iki rugsėjo 11 d. – įpareigojimu neišvykti iš Lietuvos, nesilankyti susibūrimuose. Vakarėja. Būtų neblogai kažką užkąsti. Sava lova geriausia.
Peržiūriu kas įvyko per tą „Skydų ir Aušrõs“ naktį. Kaimynai feisbuko grupėje pasidalinę įrašu „Sulaikė kaimynę Debilę“. Ir triados komentarų. Pasiūlymas išdaužyti mano namų langus. „Geri kaimynai.“ – pamąstau – „Tikra lietuviška cepeliniada“. Pasiūlau užeiti, paklausti, jei domina aplinkybės.
Kodėl bijome būti patriotais? Kodėl turime jais būti?
Stebėtina, bet 79-erių mama ir 95-erių tėtis reaguoja į šiuos su manimi įvykusius įvykius ramiai. Gal dėl to, kad jie priklauso kartai pergyvenusiai kelias santvarkas. Ir ne vieną istorinį posūkį. Karta, kuri yra susitaikiusi su karų atneštais praradimais, netektimis ir tikėjusi tuo, kur buvo ir ką darė dėl laisvės 1990 m. Abu apdovanoti Sausio 13-osios gynėjų medaliais. Tėtis – Liudas Ragalevičius – medikas, medicinos mokslų docentas, pulmonologas, VPU ilgametis dėstytojas. Mama – Gražina Klivečkaitė – be žinios dingusio Lietuvos karininko Jono Klivečkos dukra, buvusi matematikos mokytoja, 25-is metus išbuvusi ekonominėje emigracijoje, ką tik sugrįžusi į Lietuvą. Jeigu jie – mano ainiai išgyveno istorinius posūkius – nepasidavė kolaborantams ir okupantams – kodėl aš turėčiau veikti kitaip? Man svarbi mūsų žemė, mūsų kalba. Ir man ne tas pats ką išgyvena bendraminčiai. Tik jokio skirtumo – ar jie skiepyti, ar ne – tai toks pat pasirinkimas – kaip miegoti su batais ar be jų. Kaip kam patogiau. Nes miegantys su batais yra tokie pat svarbūs valstybei kaip ir miegantys be batų. Būtent tai norėtųsi žinoti iš valdžios. Tokie pat svarbūs. Ne antrarūšiai.
Taip – aš – patriotė. Per kraują ir motinos pieną. Ir tuo didžiuojuosi. Nes čia – mano protėvių žemė. Nes tik dėl jų kovų gimiau ir gyvenu ir esu. Ir galiu būti Laisvu Žmogumi!
O Jūs?
2021.08.17 d.: Tamsiausia naktis prieš Aušrą, sūnau, su 16-uoju gimtadieniu!
LT – https://docs.google.com/document/d/1wrSXQQ_fNXo8yhEXtkW2HbQiVjbDvE7i/edit?usp=sharing&ouid=111135114429486664408&rtpof=true&sd=true
RU – https://docs.google.com/document/d/1TdHJ-vKy-Oau6q5RvRPfBLAjSEwmCRdx/edit?usp=sharing&ouid=111135114429486664408&rtpof=true&sd=true
EN – https://docs.google.com/document/d/1dQqpZqbISpoz3EMdD555a91ze09a_ziD/edit?usp=sharing&ouid=111135114429486664408&rtpof=true&sd=true
DE – https://docs.google.com/document/d/1thubMVSlPapsQBaygmdMQRQZaMtW5xTP/edit?usp=sharing&ouid=111135114429486664408&rtpof=true&sd=true
Daugiau informacijos:
Zigmas Vaišvila e-mail – zigmas.vaisvila@lrs.lt
Tauras Jakelaitis – taurasjakelaitis@hotmail.com
